Side A
įkvepi… iškvepi… tvirta ranka uždegi žvakę, likusią dar nuo praeitų Kalėdų. Yra šviesos. Fikcija Domas tyliai groja keistokokus bliuzus savo džeržgiančia gitara. Retkarčiais jis sušunka apie raudonas šio namo plytas (žinoma, angliškai, kur tu girdėjai ką nors, kas nesivadina Kernagiu, bliuzuojant lietuviškai..?). Sušunka taip, kad suteiki jam kokį sekundinį šypsnį ir keturias mintis dėmesio. Giliai po tavo kojomis užverda vanduo ir šaižus arbatinio švilpimas žadina kitas fikcijas maloniai tupinčias iš kairės ir iš dešinės. Niekas nesivargina išjungti ugnies viryklėje, taigi pasaulis dabar maudosi šaižume ir negali ramiai sau egzistuoti toliau. Šitame fone, fikcija tau iš kairės, Eglė, prisidegusi iš prancūzo praeivio gautą cigaretę, apmąsto kokia yra to, kątik užvirusio vandens paskirtis. Ji vis kartoja, kad jeigu gyventų giliau po tavo kojomis, tai arbatinuko turinį būtinai panaudotų karštai voniai pagaminti. Matyt todėl, kad Eglei velnioniškai šalta, ji visą savo peršviečiamą esybę bando sušildyti ta keista rūkomąja lazdele su raudonu tašku ant kairės pusės. Fikcija tau iš kairės įtraukia šitų dūmų debesį, viduje suformuoja iš jų burbulą ir išpučia, pasigobdama laisve, pavasario saule, žibintais, kuriuos gali išjungti pakeleivingomis mašinomis lekiant į Bjork koncertą. Tiek visko gali įžvelgti tame besikeičiančių dūmų debesyje. Eglė dingsta, taip atlaisvindama daugiau vietios žmonėms, kurie stato pakilimo taką virš raudonų plytų namo. Negi nesupratai – juk to jūs čia ir susirinkote – kad paskubintumėte darbininkus. Jie turi paskubėti, nes tuoj turėtų atvykti tryliktas maršrutinis troleibusas ir atvežti stiklainį vaikystės. Jei jie nespės, troleibuso vairuotojas tavęs nepastebės ir vėl liksi tarp savo grojančių ir šąlančiu fikcijų. Tačiau palauk – yra ir trečia būtybė. Ta, kuri jaukiai įsikūrusi mataruoja kojomis virš raudonų plytų namo ir neskubėdama lipdo savo gyvenimą. Netgi sunku ją pavadinti fikcija. Po visų tų akimirkų kol ją kūrei, ji pati sau susigalvojo vardą, pomegius, džiugesius, melancholijas. Netgi savo ego sugalvojo, taip dar labiau nutoldama nuo tikros fikcijos, bei atlikdama milžinišką šuolį link žmogaus, tavęs, mirties, vaikystės.
Side B
Trečioji fikcija – Remis – dievino tą garsą, kai kas nors dingdavo iš jo siauros pasaulio suvokimo ribos. Dievino garsą, kurį skleidžia virdulys, kai yra ištrinamas iš tavo minčių. Jis galėdavo amžių amžius klausytis, kaip stiprus žmogus atmeta nereikšmingus savo gyvenime dalykus, stebėjimą kitų svajonių ir jų įgyvendinimus, arba donžuano iš Remarko šypseną, kai išnyksta dar viena mergiotė. Juk visas pasaulis aplink mus susideda iš tų garsų. Trumpų melodijų, kurios praneša, kad kažkas atsiuntė mums žinią – priešmirtinę gulbės giesmę šiltomis sekmadienio popietėmis, nesibaigiančio džiazo pavasaryje metu. Remis buvo minimalistas – jam tereikėjo vieno kūdiko lopšio, vieno karsto, vieno puodelio alaus per dieną virškinimui gerinti ir vieno Dievo. Vieno ir to pačio garso ko nors atsisakius. Nes sugrįžti ten pat, kur jau patyrei neišdildomą įspūdį – romantikų ženklas. Nes kažko atsiskius, ta vieta nelieka tuščia. Geriausiu atveju – ten patalpinamas stiklainis vaikystės, blogiausiu – netikras draugas. Bet tas garsas – och – susideda iš meilės savam ego, svajonės įgyvendinimo ir poros, šokančios tango, trepsėjimo į salės parketą. Taigi nemeluodamas sakau, kad Remis mėgo muziką. Jeigu tris dienas į savo galvą, pilną garbanotų minčių, neįsileistum nieko kito kaip tik molinį puodelį vyno ir truputį duonos, išgirstum ją. Nusistebėtum – tai labai panašu į vėjo kutenamus švylius, tačiau ne iki galo. Labai panašu į šią modernią meilę su sumuštiniais nebaigtuose statyti dangoraižiuose ar į praeivį gatvėje, kuris taip nemėgsta savo miesto, kad eina skaitydamas žurnalą, tačiau irgi ne iki galo. Remis visada sakė, kad norėdamas nutapyti ką nors kaip tikras dailininkas, turi reguliariai ir gerai maitintis, puikiai virškinti ir laikyti pašonėje žavią mergaitę. Gal todėl jis ir pamiršo savo fikcijos prigimtį ir iš klausytis Stepių vilko kaukimo – ieškoti naujų garsų savo muzikai. Ir taip niekada nebaigė kurti savo Autoportreto.
————————————————————————————————————————————————————————–
tuo metu aš klausiausi Razausko, kuris grojo su Sirvidyte ir Audejaičiu. Mėgau žalią arbatą ir įžvelgiau rūkime ritualus. Pavasariais važiuodavau į Čepkelių raistą žiūrėti žydinčių švylių, Kaunas Jazz, nekenčiau trylikto troleibuso, nes jis sukdavosi Kęstučio stotelėje ir veždavo atgal namo. Sedėdavau skvotuose, šokdavau klasikinius šokius.