Ramybė yra žodis, kuris dažnai lydi filosofiją. Jei tiksliau – ją liguistai sieja su filosofo įvaizdžiu: susikaupęs, savo mintyse paskendęs seneliukas, Delfų žynės sapaliones primenantys jo svaičiojimai ir žymus indiferentiškumas pagrindiniams aistras visuomenėje keliantiems įvykiams. Šitokia ramybės būsena dažnai yra pašiepiama, kaip neteikianti jokio rezultato. Dar daugiau – ji yra motyvas, kuris stabdo visą progresą, priklausantį nuo filosofinės minties išvadų. Tačiau ar tikrai ramybė turi tik neigiamus aspektus? Galbūt ji yra pagrindinė sąlyga, kad iš viso egzistuotų minties judėjimas? Šį klausimą pabandysiu aptarti remiantis R.Descartes’u, nes jo mąstymo metodologija pradėjo visą moderniąją filosofiją, taigi įdomi jo tekste atspindima filosofinės ramybės būsena.
Ramybės apibrėžimas yra pakankamai komplikuotas. Žodis ,,ramus”, pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną reiškiantis ,,neturintis rūpesčių, baimės, abejonių”, primena neutralią žmogaus emocinę būseną, kada išorinis pasaulis visiškai nėra vertinamas. Toks abejingumas nereiškia sąstingio – buvimas ramiu reikalauja susilaikymo nuo greito (dažnai skuboto) atsakymo į iškeltą klausimą, o tai kyla iš pastovaus darbo su vidiniu savimi. Staigūs sprendimai ir vidinis žmogaus chaosas yra susiję dalykai: logiškai mąstant, pateikti savo nuomonę galima tik tada, kai dalyvaujama situacija yra visiškai aiški, ji yra apmąstyta daug kartų ir tu jos rėmuose įsivaizduoji savo tapatybę. Kitais atvejais, išvengti klaidos labai sunku. Pasak R. Descartes’o ,,tie, kurie eina palengva, gali, jei tik jie eina tiesiu keliu, nueiti daug toliau, negu tie, kurie skuba ir nuo to kelio nutolsta”(Descartes, R. Rinktiniai raštai//Samprotavimas apie metodą. Parengė R.Ozolas. Vilnius:Mintis. 1978. P. 102.).
Čia filosofas labai aiškiai pasako, kad žmonės kartą atradę savo liniją ir tikslą, turėtų sekti jais lėtai ir atidžiai, nes lengva išsiblaškyti ir nutolti nuo jų. Dar daugiau, pamini, kad ir atrastasis kelias turi būti tiesus, reiškia dėl kiekvieno kelio vingio dera abejoti. Tai kertasi su žodžio ,,ramus” reikšme, nes egzistuoja nuolatinis rūpestis dėl pasirinktos linijos: kaip galima ja sekti, jei laikas nuo laiko vis reikia pakoreguoti kelio vingius, kurie pačioje pradžioje buvo tie ženklai, aiškiausiai vedę prie tikslo? Juk kelio gale gali nieko nebūti, tada teks padryti išvadą, kad jis buvo pasirinktas neteisingai.
Atsakymas į šią dilemą R. Descartes’o samprotavimuose skamba pakankamai tiesmukai – vis mini, kad ,,į savo sprendimus įjungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokios abejonės” (Ten pat. P. 112.), ,,privalome apsipręsti kam nors, o po to nelaikyti to abejotinu”(Ten pat. P. 116.), ,,reikėtų atmesti kaip visiškai netikra visa tai, kas pasirodytų bent truputį abejotina”(Ten pat. P. 120.).Filosofo mintis yra ta, kad visus sprendimus ne tik reikia pasirinkti būnant ramybės būsenoje, bet labiau linkti prie tų, kurie ir toliau veda prie tvarkos, tiesumo ir aiškumo. Tačiau man daug įdomesnis šitos idėjos iškristalizavimas, jos atradimas, R. Descartes’o metodo įžanginiai akordai. Kiek ir kokių pratimų reikia, kad numaldytum vidines aistras, apkurstum ir apaktum kitiems, žmogų blaškantiems dalykams?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas tas vidinis žmogaus chaosas, iš kur jis kyla ir ar jis yra būtina sąlyga žmogaus egzistavimui. Netvarka žmogaus viduje nėra susijusi su jo organų prasta veikla, ar tarpusavio maišymusi. Pasiremiant ,,Samprotavimu apie metodą”, žmogus yra ,,tokia substancija, kurios visa esmė ar prigimtis yra tik mąstymas”(Ten pat. P. 121.), taigi netvarkingas asmuo turi chaotišką mąstymą. Nebūtina valgyti vien vegetarišką maistą, sportuoti po tris valandas per dieną, kad būtum ramus ir organizuotas – reikia suvokti koks tokio tavo elgesio tikslas. Senovės graikai žodį chaos suvokė kaip netvarką, iš kurios padarytas kosmos – seka, tvarka. Vidinį žmogaus chaosą galima įsivaizduot lyg visų kilusių idėjų sankaupą, kuri neturi prioritetinės sistemos. Tokiam dariniui atradus pirmąjį dėmenį, visa kita galima arba lyg grandine išvynioti į tam tikrą užduočių seką, arba atmesti kaip nereikalingą informaciją. Tokiu būdu supaprastėja R. Descartes’o pasiūlyti pratimai: priotetizuojant mintis ne taip skausminga atsisakyti nesvarbių, į eilės tvarką netelpančių idėjų, o pačią grandinę pripildyti tiktai labai aiškiai suvokiamų ir abejonių nekeliančių užduočių. Kad vidinė žmogaus netvarka egzistuoja ir kad ji įprasmina patį mąstymą teigiama nuo pat Platono ,,Valstybės”: žmogui reikia pastangų, kad jis gyventų tvarkoje, tai skatina ir kontroliuoja sukurti įstatymai, bendros etinės ar religinės normos. Kitu atveju, nevystydamas savo mąstymo, asmuo jaučiasi net labai laisvas, tačiau ilgainiui jam iškyla vidinės krizės, bandoma perorganizuoti savo gyvenimą ir įlieti į jį ko nors naujo. Visuomenės vyrai tai dažnai atlieka keisdami savo gyvenimo žmonas į prabrangias blondines, moterys – chirurgo pagalba dailindamos savo kūną (yra, žinoma, ir įdomesnių variantų – apie juos dažnai net kuriami filmai). Šis chaosas gyvenime yra būtina figūra, nes valios, kuri priverstų iš jo padaryti tvarką, atradimas, suteikia aiškumą ir ramybę dėl savo sprendimų.
Ramybės, kylančios iš valios būsena yra M.Mamardašvilio ,,sielos ramybė ir valia”(Mamardašvili M. Karteziškieji apmąstymai. Šiaurės atėnai. 2008. Nr. 877-878. P. 1.), kuria jis apdovanoja R.Descartes’ą. Toks emocijų nebuvimo apibūdinimas labiau panašus į tvirtumo ar aiškumo savybes, nes džiaugsmo ar liūdesio pertekliaus atsisakoma ne dėl to, kad tai skatina psichologijos žurnalai ar tėvų auklėjimas, bet tam, kad jie nedera į bendrą prioritetinę tvarką. Kiekvienas veiksmas yra atrandamas mintyse, tada kritiškai įvertinamas ir išskaidomas, siekiant atsekti, iš kur kyla noras jį įgyvendinti. Sužinojus visą bendrąją jo informaciją, veiksmas taikomas prie dabartinės minčių sekos, žiūrima ar jo tikslas atliepia visumos, o tada būna nuteisiamas. Toks milžiniškas darbas reikalauja valios pastangų. Žmogus yra socialus padaras, taigi jam daug lengviau būtų susilieti su ta visuomenės grupe, kuriai nori priklausyti, ir daugelį sprendimų atlikti pasitikint sutiktais autoritetais. Stovėdamas ,,vienas prieš vieną su pasauliu” (Ten pat. P. 3) privalai pasitelkti vien savo valios pastangas, nes už tave mąstymo (kartu ir egzistencijos) niekas neatliks. Iš kitos pusės, buvimas valingu yra įprantamas veiksmas. Mes žavimės idėjinėmis asmenybėmis, kurios atrodo niekada net nesusimąsto, kad gali klysti, metai iš metų yra tarsi ,,užstrigusios” toje pačioje veikloje, visada vienodai stipriai ir reikšmingai patvirtina savo autoritetą tam tikruose, joms svarbiuose klausimuose. Visada kyla klausimas kiek metų praėjo, kol iš pirminio užsidegimo pavyko susidaryti visą prioritetinę sistemą? Tačiau manau, kad esminis dalykas yra kartą pradėti ,,vynioti” chaoso grandinę, o tada valia suteikia šiam judesiui pagreitį.
Taigi darau tokią išvadą, kad ramybė yra įprotis būti valingu. Ramus žmogus nebūtinai turi suvokimą kas yra ramybė, nes šis veiksmas visiškai nepriklauso nuo charakterio savybių ar žmogaus verbalinės raiškos. Net labai ekspresyvus žmogus iš tiesų gali būti ramybėje, nes visi jo veiksmai ir mąstymas yra kryptingi ir palaikomi valios. Šis fenomenas ne tik apsprendžia asmenybės augimo paradigmas, bet yra būtinas bet kokioje mokslinėje ar į rezultatą linkusioje veikloje. Tai, kad egzistuoja vidinės kontrolės ir motyvacijos sistema, žmogui padeda neturėti rūpesčių dėl jam neaktualių dalykų, o aktualius taip supaprastinti ir išsidėlioti laike, kad jie tikrai būtų padaryti, suteikia saugumo jausmą, nes jis jaučiasi tvirtas ir užtikrintas savo pasirinkimu, ir, galų gale, atlikdamas veiksmus jis neabejoja – tai būna pasverta dar pirmosiose mąstymo stadijose. Asmuo iš tiesų yra pastoviai ramus (pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną) ir jis vertina aplinką tiek, kiek ji yra su juo susijusi, taip nesuteikdamas papildomo nereikalingo triukšmo visuomenėje.
Manau, kad dabartinės visuomenės aukštinama ramybės forma iš tiesų yra stiprus spurtas tolyn nuo savęs. Meditacijos, teorinis religingumas ir praktinis susikaupimas yra tik išoriniai šios sąvokos veiksniai, o juk svarbiausia yra tai, kaip kreipiamas mąstymas. Labai džiaugiuosi tuo stereotipu, kad būtent mažai veiksmų atliekantys ir į visuomenės gyvenimą nesikišantys žmonės gali būti tikri savo amato žinovai. Sugebėjimas apsiriboti ir yra vienintelė žmonijos progreso priežastis.
Naudota literatūra:
2. Descartes, R. Rinktiniai raštai//Samprotavimas apie metodą.Parengė R.Ozolas. Vilnius:Mintis. 1978.