šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja labai konkretus ir apibrėžtas realybės suvokimas – jeigu tu savo veiksmus gali suvesti į loginę seką, gražų algoritmą be kompleksinių skaičių, ar tvarkaraštį (jau pats žodis propoguoja visą, kas patinka močiutėms ir seneliams, ar ne? tvarka ir raštai – laikraščiai, delfiai, panoramos…), tada esi sveikas it ridikas, laimingas kaip čipoLinas ar vazeLinas, protingas ir sėkmingas. Jei ne – tau diognozuojama liga.
net neaišku kas tau diognozuoja tą ligą, bet ilgainiui imi pats suvokti, kad jei koks mažametis kaimynas paklaustų kaip laikaisi, tu, be abejonės, kaip paprastam ir nuoširdžiam (gajam) pajėgeliui išduotum visą tiesą – sergu. taigi ligos suvokimas labai gudriai įsiskverbęs į pačią asmens pasąmonės šerdį – ten jis tūno ir kėrojasi. ir bando įteigti, kad liga yra tai, kas naikina tavo žmogiškumą.
turbūt aišku, kad liga gali būti bet kokia tavo stadija: trumpalaikis kūno negalavimas, pastovi nežabota aistra kokiam nors reiškiniui (pavasariui, moteriai ar Žalgiriui), o gal ir visą gyvenimą trunkantis tiesos ieškojimas. daugeliu atveju tas nukrypimas nuo normos lieka nepastebėtas – jis paskęsta rutinos jūroje, žydrajame ekrane, blynuose su braškių uogiene. atrodo lyg pats nepalankiausias smirdintis įnamis būtų.
tačiau, žmogau, esu pasiryžęs pagaląsti savo akinių rėmelius ir supjaustyti šitą pasąmonės nuodėmę į skutus. pažiūrėk kas dedasi gatvėje – apsimuturiavę steriotipais, vaikiškai negražūs žmonės slenka po vitrinų šešėlius, ten stengiasi susitikti ir atrasti vienas kitą. giluminis pažinimas tęsiasi privačiuose butuose, bendrabučio kambariuose, automašinų minkštasuoliuose, o tuo metu jų kasdienio gyvenimo partneriai stropiai leidžia už šią privatumo akimirką sumokėtą valiutą – laisvės nuo rūpesčių namuose vakarą, ar pluoštą maironių ir basanavičių. Liga čia tikrai nefiguruoja – toks elgesys yra paaiškinamas seksualine evoliucija, kultūrų psichologija ar natūraliais žmogaus potraukiais. Iš šono žvelgiant Miesčioniškas Žmonių Atverimo aktas yra būtinas sveikatos požymis.
Taigi didžiausia problema ir yra ligos neadekvatume. Žmonės yra socialūs padarai, jie kuria sistemas, kurios veikia tik tada, kada individai kooperuoja. Šios bendrystės sėkmė ir naudingumas priklauso nuo sociumo kiekio – laiko, praleisto atskleidžiant vienas kito vidinę makro pasaulių sandarą. Sociumas yra smagus, naudingas ir paprastas dalykas – jis nereikalauja karščiavimo, frazių kartojimosi prieš veidrodį ar ilgų studijų. Jei tiksliau, kuo mažiau papildomų pastangų į tai įdėsi, tuo šnekta bus sėkmingesnė.
Kitą vertus – niūdienos kultūra sociumą pavertė balta karve. Jis – nepasiekiamas, niekada nematytas dievas ant olimpo kalno ar saugantis priėjimą prie Šventojo, Tebūnie Jis Pagarbintas, sosto. Jam reikia skirti daugybe laiko graužiant vadovėlius ir trinantis gilyn į suolą. Dėl jo reikia vaikščioti pas barzdotus vyrus su psichologo diplomu ir gydytis mistinę ligą – lengvąją depresiją. Būtina praktikuoti kiekvieną savaitgalį savo lovoje, jei esi drovesnis – virtuvėje, o jei lemtis nepalanki – prie šviesiojo loptopo ekrano vartant blogus ir gerus. Tačiau niekada negana, nes yra herojai, kurie bendrauja daugiau ir sėkmingiau.
Ir tai yra liga. Epidemija, siaubianti miestą, jo barus, tarpuvartes, parkus ir aikštes. Tai prasprūsta pro akis ir jausmus, nes neužsikrėtusių žmonių mažiau nei pastoviai vemiančių tas pačias bendravimo frazes ar linkus į jūtiūbę.
Ar atpažinai tai savyje? Gal irgi kilo tolerancijos banga tiems, kurie serga kitomis ligomis. Tomis, kurios nėra epidemijos, o tik pereinamieji slogavimai prieš pasinėrimą į ligų gydymus.
Ačiū už gerą straipsnį.
nėra už ką.